Dalyvių atsiliepimai iš Marijampolės

Projekto dalyvė, vyresnio amžiaus virš 50 metų moteris
Giedra Asijavičienė

Šiame projekte pradėjau dalyvauti nuo 2010 m. balandžio mėn. Apie projektą sužinojau lankydamasi Marijampolės moters veiklos centre. Nuo 2009 m. rudens tapau bedarbe. Iki to laiko daug metų dirbau Marijampolės Žemėtvarkos skyriuje. Teko dirbti ne vieną atsakingą darbą ir, kai reorganizavo apskritis, nesinorėjo tikėti, kad tapsiu bedarbe, nes atrodė, kad buvau reikalinga ir toliau. Gal todėl darbo netektį labai išgyvenau, depresavau ir be migdomųjų neužmigdavau. Dabar džiaugiuosi, kad prisiminiau Moters veiklos centrą, nes atėjusi čia ne tik turėjau galimybę dalyvauti šiame projekte, bet po kurio laiko buvau įdarbinta kitame Moters veiklos centro projekte.

Taip aš turėjau galimybę tęsti mokymus projekte ir dirbti. Atrodė, kad neblogai moku dirbti su kompiuteriu, bet mokymosi metu įsitikinau, kad dar daug nemokėjau. Kadangi kažkada buvau baigusi sąskaitininkės specialybę, labai norėjau mokytis buhalterijos bei Pragmos kursuose ir mano norai išsipildė. Įgijau daug žinių ir šioje srityje.

Didelį vaidmenį man suvaidino užsiėmimai dialoginėse grupėse, nes buvau tikrai praradusi pasitikėjimą savimi dėl amžiaus ir jau atrodė, kad niekad nebūsiu kam nors reikalinga. Tačiau savo moderatorės taip buvau sumotyvuota, kad išdrįsau dalyvauti rinkimų į savivaldybes komisijoje, o po to įsidarbinau ir gyventojų surašinėtoja.

Kas žinojo mano abejones savo galimybėmis prieš metus, nuoširdžiai stebisi ir prašo pasakyti kada prasidės naujos grupės užsiėmimai.

Projekto dalyvė – vieniša mama
Renata Geležytė

Projekte dalyvauju nuo pat pradžių. 2010 m. į Marijampolės moters veiklos centrą užėjau pasikalbėti apie savo problemas ir, kai pasakiau p. Adolfinai, kad jau daug metų nedirbu, esu praradusi pasitikėjimą savimi, turiu daug baimių, nors esu baigusi universitetą, mano profesija nepaklausi ir darbo negaunu, pasiūlė ieškoti kitų savo gebėjimų šiame projekte. Esu vieniša mama, tad, pasikalbėjusi su namiškiais ir gavusi pritarimą, pradėjau lankytis projekte. Tikrai pagerėjo mano savijauta po kompiuterinių mokymųsi, o buhalteriniai mokymai, nors buvo man gana sudėtingi, suteikė daug naujų žinių ir niekada nebūčiau pagalvojusi, kad gali būti taip įdomu. Asmeninio tobulėjimo mokymų metu tik užtvirtinau savo naują svajonę dirbti socialinį darbą. Todėl su moderatorės pagalba ir paskatinimu įstojau mokytis į VŠĮ „Kauno profesinio rengimo mokymo centrą“, nes supratau, kad tai daryti niekada nevėlu. Nors gana sudėtinga suderinti motinystę, dukrai 5 metai, su mokymusi, tačiau, kaip sako moderatorė, su dideliais norais galima ir Ameriką pėsčiomis pasiekti. Aš esu dėkinga p. Adolfinai, kad sugebėjo įtikinti, motyvuoti mane visą projekto laiką, nes, tikrai esu drovi, viskuo abejojanti ir nenorinti užkrauti savo problemų šeimos nariams, nes gyvenu pas tėvus su dukra, kurie dirba ir turi savo reikalų bei problemų. Tačiau ir su jų pasišventimu padėti man dar kartą atsitiesti, įgijau ne tik pasitikėjimo savimi, bet ir naujų žinių, naujų draugių, su kuriomis galiu pasitarti, pasikalbėti. Tiesiog negaliu patikėti, kad kažkada pro jas praeidavau.

Labai daug padėjo ir man, ir kitoms moterims vaidmens modelių vaizdo filmai. Nuostabios moterys, pasiryžusios perduoti savo mintis, išgyvenimus, jausmus, tokio pat likimo moterims. Ir jų dėka mes keičiamės. Ačiū ir joms.

Projekto dalyvė – vyresnio amžiaus moteris virš 50 metų moteris
Ona Gurevičienė

Dalyvauti projekte mane paskatino kaimynė, Giedra Asijavičienė. Vieną dieną susitikome begrįžtant iš parduotuvės ir pasiguodžiau, kad liūdna gyventi netekus darbo. Vyras išvažiuoja savaitėms, net mėnesiams į tolimus reisus, tad likusi viena tik ir tegalvoju kokia esu nevertinga gyvenimui. Ji man papasakojo apie galimybę dalyvauti projekte – „Būsi ne tik užsiėmusi, bet pramoksi kažko naujo, gal ir pravers“. Labai bijojau apsijuokti, buvau nedrąsi, kai kas juokavo, kad gal ir kalbėti nemoku.

Dabar esu dėkinga ir toms moterims, kurios rašė projektą, kurios veda naujo gyvenimo linkme jo metu, nes tikrai dabar mane jau stabdyti turi. Tiek daug turiu pasakyti, rodosi susikaupę manyje ne tik žodžiai, bet ir norai. Išmokau dirbti su kompiuteriu, dalyvavau buhalterijos mokymuose bei Pragmos kursuose, išvažiavau iš namų, tiesiog negaliu atsidžiaugti pati savimi. Viskas buvo įdomu, viskas reikšminga. Įgijau pasitikėjimo savimi ir aplinka, tad paskatinta vis tos pačios kaimynės bei moderatorės, nors laikinai, tačiau dirbau savivaldybių rinkiminės kampanijos metu, o dabar ir surašinėju gyventojus. Negaliu patikėti, kad tai darau.

Projekto dalyvė – moteris, po ilgesnės pertraukos grįžtanti į darbo rinką
Virginija Vasiliauskienė

Projekte pradėjau dalyvauti draugės Renatos dėka. Kadangi nesu dirbusi, neturiu specialybės, ji visada mane užjausdavo, pasikalbėdavome. Esu šeimoje tik darbo įrankis, o vyras laiko tik verge. Jis skaito, kad moteris turi tenkintis tik namais ir darbu juose. Mano gyvenimas neįdomus, varginantis ir be ateities. Apie tai ir kalbėti nedrįsau, nes buvau įtikinta, kad taip turi būti. Tačiau tą dieną, kai atėjau į dialoginę grupę, kai buvau priversta prakalbėti ir kai išgirdau kalbant kitas, net apsiverkiau. Netikėjau, kad gali būti įdomu kam nors ką aš pasakysiu. Moderatorės padrąsinimas, kolegių nuoširdumas su kiekvienu užsiėmimu išlaisvino mane iš priespaudos. Bijojau kompiuterio, bijojau visko, bet dabar galiu pasakyti savo nuomonę šeimos nariams, pasipriešinti savo skriaudikams, tapau įdomesnė savo vaikams ir t.t. Negana to, aš su Renata įstojau mokytis socialinio darbuotojo padėjėjo specialybės ir, nors labai baugu kalbėti, rodytis tarp svetimų žmonių, tikiuosi įgyti specialybę ir vien dėl ko gyvenime jausiuosi stipriau. Labai noriu padėti kitiems žmonėms, turiu šį potraukį. Tikiuosi, kad šio projekto dėka sustiprėjau, įgijau pasitikėjimo savimi ir augdama dar išsikovosiu vietą po saule. Esu dėkinga visiems, kas padėjo man tai pajausti.